Josepho Achrono muzikos festivalis. Muzika dažnai tampa tuo, ko žodžiai nebesugeba išsakyti. Ji kalba apie atmintį, apie tai, kas slypi anapus kasdienybės triukšmo, apie skausmą, kuris persimaino į grožį. Penktadienio (rugsėjo 19 d.) vakarą Žagarės sinagogoje būtent tai ir įvyko – tylos ir jautrumo akimirka, virtusi gyvu patyrimu.
Pilna žmonių erdvė virpėjo nuo laukimo. Kantoriaus balsas, sodrus ir skaidrus, kilo kaip malda, sujungdamas čia susirinkusius su praeitimi ir dabartimi, su tolimais atminties krantais. Violončelė ir akordeonas įpynė šviesos ir liūdesio atspalvius, sukurdami dialogą tarp balsų, tarp epochų, tarp žmonių. Tai buvo muzika, kuri ne linksmino, o liudijo, guodė.
Tik išėjusiems į rudens naktį sugrįžo mintis: šis vakaras buvo daugiau nei koncertas – tai buvo hebrajiška malda, Josepho Achrono muzikos festivalio dovana Žagarei.
- ISIDORO ABRAMOWICZ (Izraelis–Argentina, kantorius)
- GLEB PYŠNIAK (violončelė)
- TADAS MOTIEČIUS (akordeonas)
