Spalio 3-iąją (šeštadienį) Žagarės kultūros centre suskambo folkloro dainos, liaudiška muzika ir nuoširdus žmonių šurmulys. Čia vykusi folkloro šventė šiemet buvo skirta Kanklių metams, o visa jos nuotaika glaudžiai siejosi ir su gamta – paukščiais, medžiais, žmogaus ryšiu su tuo, kas mus supa ir nuo seno atsispindi liaudies dainose, pasakojimuose bei papročiuose.
Renginį pradėjo Žagarės kultūros centro folkloro ansamblis „Raktuvė“, vadovai Gražina Andrašiūnienė ir Jonas Gricius. Šventės pradžioje buvo prisimintos ir kanklės – vienas seniausių bei jautriausių lietuvių liaudies muzikos instrumentų. Nuskambėjo legenda apie jų atsiradimą, pasakojanti apie medį, žmogaus išgyvenimus ir muziką, gimstančią iš gamtos bei atminties. Ši legenda gražiai susiliejo su visa renginio tema ir priminė, kad mūsų senoji muzika visuomet buvo labai artima gamtai, žmogaus jausmams ir jo aplinkai.
Šventėje dalyvavo gausus būrys folkloro kolektyvų ir kapelijų:
- Rudiškių folkloro ansamblis „Rudbala“ (Joniškis), vadovės Ingrida Buožiuvienė ir Elena Karnišauskienė;
- Folkloro ansamblis „Verdenė“ iš Pakruojo, vadovė Ramunė Petraitienė;
- Folkloro ansamblis „Vilkijos“ (Joniškis), vadovė Rita Kipšaitė-Balčiūnienė;
- Folkloro ansamblis „Švedė“ iš Ginkūnų, vadovė Zita Bružienė;
- Folkloro ansamblis „Klėčia“(Joniškis) , vadovas Gediminas Andrašiūnas;
- Folkloro ansamblis „Degulė“ iš Raseinių, vadovė Asta Nikžentaitienė;
- Folkloro ansamblis „Tyrulė“ iš Radviliškio, vadovė Asta Kurtkuvienė;
- Folkloro ansamblis „Švėtė“ (Žagarė), vadovė Roma Stankienė;
- Žvelgaičių kaimo kapela (Žagarė), vadovė Regina Gužauskienė;
- Latvijos folkloro kolektyvas „Trejupe“ iš Bauskės, vadovė Daina Ārmane.
Vienas po kito į sceną kilo kolektyvai, atsivežę savo krašto dainas, melodijas, tarmes ir nuotaikas. Skambėjo tai, kas pažįstama iš vaikystės ir perduodama iš kartos į kartą – dainos apie žmogų, žemę, medžius, paukščius, metų laikų kaitą ir gyvenimą šalia gamtos.
Šventės temą pratęsė ir scenos puošyba. Ypatingu jos akcentu tapo tautodailininko Alvydo Pretkelio nupinti paukščiai. Šiai progai jis sukūrė ne tik stovinčius, bet ir tartum skrendančius paukščius. Jie suteikė scenai gyvybės, lengvumo ir tapo gražiu visos šventės simboliu – lyg daina ar kanklių garsas, pakylantis nuo žemės ir nuskrendantis tolyn.
Po visų kolektyvų pasirodymų atėjo metas pabūti visiems kartu. Scenoje ir salėje susijungė balsai, kai bendrai nuskambėjo daina „Padainuosim mes sustoję…“. Tai buvo viena jaukiausių šventės akimirkų – nebeliko atskirų kolektyvų ar žiūrovų, visi tapo viena dainuojančia bendruomene.
O kokia gi šventė be bendro stalo? Po koncertinės programos dalyviai ir svečiai buvo pakviesti pasivaišinti gardžiu plovu, kurį išvirė Aigustė Andrašiūnaitė, sušilti prie kavos ir arbatos, paskanauti sausainių bei bandelių. Prie stalų dar ilgai netilo kalbos, juokas, prisiminimai ir naujos pažintys.
Ši folkloro šventė dar kartą priminė, kad gyvoji tradicija nėra vien scenoje atliekama daina. Ji gyvena žmonėse – kanklių skambesyje, bendrame dainavime, susitikime, pasidalijime, rankomis sukurtame paukštyje, prie vieno stalo išgertame arbatos puodelyje ir paprastame džiaugsme būti kartu.
Tą spalio dieną Žagarėje susitiko skirtingų kraštų žmonės, tačiau juos visus jungė viena kalba – liaudies muzika, gamta, kanklių skambesys ir… Padainuosim mes sustoję!
