Mor Grouchko „The Chuppah of Belonging“

Tekstilės instaliacija

Žydų tradicijoje chuppah – vestuvinis baldakimas – yra daugiau nei audinio objektas. Tai sakrali erdvė, simbolizuojanti kuriamus naujus namus. Tikima, kad vestuvių ceremonijos metu po chuppah kviečiamos ankstesnės kartos, taip pat ir tie, kurių jau nebėra, kad savo buvimu ir palaiminimu lydėtų naują pradžią.

Per pastarąsias dvi savaites menininkė audė vietinius audinius ir medžiagas, rastas senuose ir apleistuose Žagarės pastatuose, į šį baldakimą. Į audinį įpinti spalviniai akcentai atspindi emocijas, susitikimus ir pokalbius, kurie lydėjo kiekvieną rezidencijos dieną. Pats audimo veiksmas tapo būdu įsisąmoninti sudėtingus jausmus: mintis, klausimus ir kartais sunkų suvokimą apie nutrūkusią praeitį, apie kartą, kuri niekada nebeturėjo galimybės stovėti po savo chuppah.

Įkurdama šį austą baldakimą tarp sinagogos ir mikvos griuvėsių, menininkė renkasi stovėti vietoje, kuri kadaise pažino kūrybiškumu, džiaugsmu ir šeimų gyvenimu pripildytą kasdienybę, bet taip pat sugėrė skausmą, netektį ir gilią tylą.

Šiuo kūriniu kviečiamos kartu būti kartos, kurių jau nebėra, ir simboliškai suteikti palaiminimą geresnei, taikesnei ir šviesesnei ateičiai.

 

Ramunė Burškaitienė „Paviršių atmintys“

Kvadriptikas. Gipsas, fanera, auksas. 2026

Kūrinys „Paviršių atmintys“ kalba apie atmintį ne kaip apie tai, kas prarasta, bet kaip apie tai, kas paslėpta. Žagarės žydų bendruomenės buvimas šioje vietoje neišnyko – jis liko įrašytas miesto paviršiuose. Bareljefas pasirinktas neatsitiktinai: pati technika atkartoja istorijos vyksmą – sluoksnis dengia tai, ką kartu ir saugo. Paviršius čia tampa ne reprezentacija, o liudijimu.

Keturios plokštės nesudėliojamos kaip nuoseklus pasakojimas. Jos veikia tarsi fragmentuota atminties altoriaus juosta, kurioje detalė talpina visumą. Tarpas tarp juodo rėmo ir faneros paliekamas sąmoningai – nieko neįmanoma galutinai užverti ar įrėminti. Kiekviena dalis išlaiko savo būtį, savo kvėpavimą, savo neužsandarintą ribą.

Simbolinis audinys mezgamas iš kasdienybės ženklų – durų klemkos, lango stiklo, fasado rozetės, kaliausės karkaso. Tai žmogaus rankų palikti pėdsakai vietose, kuriose paties žmogaus nebėra. Kūrinio ašis juda nuo prisilietimo prie žvilgsnio, nuo gyvybės prie sustingimo: tai, ką žmogus liečia, ką mąsto, ką augina ir kas lieka po jo.

Vyšnia kūrinyje pasirodo dviem būviais – išauganti iš gyvenamojo namo fasado rozetės ir nubyrėjusi po kaliausės kojomis. Tarp šių dviejų taškų telpa visa vidinė darbo įtampa: augimas, kritimas, saldumas, ištirpęs skausme. Žagarėje vyšnia neišvengiamai tampa dvilypiu ženklu – sodai ir egzekucijos vietos dalijasi ta pačia raudona spalva.

Ant kryžiaus formos karkaso tupintis varnas paneigia pačios paukščių baidyklės paskirtį – paukštis neišbaidytas. Kaliausė čia tampa ne atbaidymo, o budėjimo forma. Jos karkasui panaudotos iš Žagarės pilkapyno parsineštos šakos, todėl pati konstrukcija tampa ne dekoratyviu objektu, o kraštovaizdžio tąsa. Varnas kūrinyje veikia kaip liudininkas ir tarpininkas – gyvas buvimas, jungiantis praeities atmintį su dabartimi. Jo figūra išlaiko įtampą tarp gyvybės ir mirties, pranašystės ir kasdienybės, netekties ir išlikimo.

Auksas kūrinyje pasirodo kaip kintsugi gestas – žaizda neslepiama, o pažymima. Minimalūs aukso prisilietimai – piršto atspaudas ant klemkos, rašalo lašas ant palangės, perplyšusios vyšnios žymė – veikia ne kaip ornamentas, bet kaip dėmesio centrai. Auksas čia nežymi prabangos; jis žymi tai, ko neįmanoma sugrąžinti, bet įmanoma išsaugoti atmintyje.

Kūrinys nesiūlo prisiminti. Jis siūlo atpažinti, kad atmintis jau yra čia – nykstančiuose paviršiuose, žmogaus paliestuose daiktuose, krintančiuose vaisiuose ir paukštyje, kuris tebėra šio kraštovaizdžio dalis.

 

Eglė Valentinavičienė „TIKKUN: Ištrupėjusios atminties restauracija“

Piešinių ciklas / frotažas / vietinės medžiagos

Mano asmeninis ryšys su Žagare užsimezgė 2023-ųjų vasarą, kai miestelį nusiaubusios vėtros akivaizdoje pajutau aštrų kontrastą tarp atsitiktinio keliautojo ramybės ir vietinės bendruomenės nelaimės. Pamenu, iš visų pusių gaudžiant benzininiams pjūklams, gyventojai skubiai remontavo savo būstus, traktoriai gabeno virtusius šimtamečius medžius. Ore tvyrojo nuoskauda, o mes, kaip atsitiktiniai svečiai, tegalėjome užjausti.

Ši patirtis – matant žmones, kuriems svarbu išsaugoti tai, ką suniokojo stichija – man tapo gyva nuoroda į Tikkun koncepciją. Suvokiau, kad restauracija nėra vien architektūrinis procesas; tai etinis veiksmas, reikalaujantis uolumo (Zerizut) ir kantrybės (Savlanut).

Būtent todėl rezidencijos metu tyrinėju Izraelio Salanterio ir Musar judėjimo palikimą ne kaip sausą istoriją, o kaip meninę praktiką. Projektas „TIKKUN“ man tapo sielos pratybomis, kuriose tyla ir disciplina virsta vizualine kalba – jautriu bandymu atstatyti tai, ką laikas bando ištrinti iš mūsų kolektyvinės atminties.

Musar moko, kad be smalsumo nėra dvasinio augimo, todėl tyrinėdama miestą dažnai užklysdavau į vidinius kiemus, apleistus namus, kartą lipau į bažnyčios bokštą, nors nebuvau tikra, ar tai leistina. Ar peržengiau ribą – nežinau, tačiau pajutau, kad miestas su manimi kalbasi.

Visą rezidencijos laikotarpį vadovavausi Musar etikos kodeksu, taikydama aktualiausias šiam darbui taisykles: užimti tik tiek vietos, kiek man priklauso, kad kūrybinės interpretacijos neužgožtų istorijos ir paveldo; vertinti tylą labiau nei tuščias kalbas; gebėti atsiriboti nuo to, kas blaško; pasitikėti procesu, žinant, kad padarius viską, kas nuo manęs priklauso, rezultatas bus toks, koks turi būti.

Piešinių seriją sudaro du sluoksniai. Pirmasis – istorinių pastatų ir kitų Žagarės artefaktų dokumentavimas frotažo technika, kai vaizdas į popierių perkeliamas tiesioginiu trynimu. Naudoti pigmentai – Švėtės upėje rasta raudona plyta ir mano pačios pasigaminta žagarvyšnių šakelių anglis – yra autentiškos vietos žaliavos.

Antrasis sluoksnis – mano sąmoningas įsiterpimas grafitu. Žvelgdama į frotažo paliktus pėdsakus, bandžiau pajausti, kokį vaizdinį jie diktuoja. Dažnai tai veidai, kartais siluetai, bet visuomet – žmogus.

Pirminiame etape maniau, kad ši „restauracija“ bus tiesioginė, tačiau pamačiusi frotažo sluoksnius suvokiau: tikroji miesto restauracija vyksta per žmones, jų sugrįžimą ir kasdienį įsitraukimą į miesto kūrimą.

 

Nuotraukos – Edvardas Tamošiūnas

Mor Grouchko Ramunė Burškaitienė Eglė Valentinavičienė

———————————————————–

#LatLit #Interreg #JewelArtResidency #Žagarė

Interreg Latvia – Lithuania Programme

Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos programos projektas LL-00200 JEWEL, „Community engagement through preserving Jewish heritage in the cross-border regions of Lithuania and Latvia“

Projektas įgyvendinamas pagal Interreg VI-A Latvijos–Lietuvos programą 2021–2027 m.