Yra naktų, kurios baigiasi aušra. Ir yra tokių, kurios pasilieka žmoguje.

Joninių naktis – ne vien kalendoriaus virsmas. Tai metas, kai vanduo prisimena dangų, ugnis kalba be žodžių, o žolynai trumpam tampa senesni už žmogų. Sakoma, jog tą naktį atsiveria takai, kurių dieną nematyti.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie kūrė ir dovanojo šią šventę – Žagarės Žvelgaičių kaimo kapelai, Žagarės kapelai „Švėtė“, Žagarės kultūros centro folkloro ansambliui „Raktuvė“, Panevėžio rajono kultūros centro Paįstrio padalinio liaudiškos muzikos kapelai „Gegužinė“, Pakruojo rajono Žeimelio daugiafunkcio centro kapelai, vakaro pabaigoje nuotaiką kūrusiam DJ Pauliui, visiems Jonams, Janinoms, Rasoms, svečiams ir kiekvienam, atėjusiam pasitikti trumpiausios metų nakties drauge.

Ačiū tiems, kurie pynė vainikus, plukdė juos Švėtės vandeniu, šoko, dainavo, kūreno laužą, tylėjo, juokėsi ir leido sau bent trumpam tapti šios senosios nakties dalimi.

Gal vienas rado paparčio žiedą. Gal kitas – meilę. Gal kažkas – ramybę. O gal didžiausias šios nakties stebuklas buvo tiesiog būti drauge – po tuo pačiu dangumi, prie tos pačios ugnies. Tokiose naktyse supranti, kad senieji papročiai gyvi tol, kol juos gyvena žmonės.

Ypatingą padėką skiriame Žagarės seniūnijai, Laimondui Malinauskui ir Zigmantui Skripkui už pagalbą, rūpestį ir darbus, kurie dažnai lieka nematomi, tačiau be jų laužas neužsidegtų, takai nevestų, o Joninių naktis netaptų tokia, kokią ją visi kartu patyrėme.