Rugsėjo 26-osios (penktadienio) vakaras Žagarėje buvo kitoks – ne šurmulio, o tylos ir atminties pripildytas. Tarsi pats ruduo būtų sustojęs Raktuvės kapinių vartų akimirkoje, leisdamas visiems, atėjusiems į ekskursiją ir koncertą, įžengti į vietą, kur gyvieji susitinka su praeities šešėliais. Čia, tarp samanotų paminklų ir laiko nugludintų kryžių, kultūros paveldas tapo ne istorijos fragmentu, o gyva, kvėpuojančia būties gija.

Gidas, muziejininkas Žygimantas Ruškys, tą vakarą tapo savotišku laiko sargu – vedliu, kuris rankose laikė ne žibintą, o atminties šviesą. Jo pasakojimai nebuvo vien faktai – jie priminė apeigas, kuriomis senieji žagariečiai lydėdavo žmogų į kitą pasaulį. Kiekvienas sustojimas prie kapo, kiekvienas simbolio paaiškinimas atvėrė duris į pasaulį, kuriame mirtis buvo ne pabaiga, o perėjimas, tiltas tarp kartų.

Kai dangų apgaubė tamsa, Raktuvės koplyčioje įsiviešpatavo muzika. Panevėžio styginių kvartetas garsais pripildė erdvę, kurioje skambesys įgavo ypatingą prasmę – tarsi smuiko stygos būtų palietusios ne tik orą, bet ir sielas. Garsai kilo lyg malda, o tyla tarp natų tapo švelniausiu atminimo ženklu.

Kultūros paveldas – ne tik akmenyje ar archyvuose slypintis praeities atspindys, bet gyvas mūsų tapatybės audinys. Kad kiekvienas kryžius, kiekvienas užrašas, kiekvienas tylus pasakojimas iš Raktuvės kapinių tarsi kužda: mes buvome, kad jūs būtumėte. Ir galbūt būtent todėl išėjusiems iš šio vakaro atrodė, kad jie paliko ne kapines, o peržengė slenkstį į gilesnį savęs ir savo krašto pažinimą.

Dėkojame už pagalbą Žagarės klebonui Andriui Valčiukui, už paruošimo darbus Žagarės seniūnijai ir seniūnui Simonui Mykolaičiui ir už elektrą – Vladui Petruliui.

 

 

Europos paveldo dienų renginius Žagarėje finansavo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Joniškio rajono savivaldybė.