Rugsėjo 7-oji (sekmadienis) Juodeikiuose buvo ypatinga – saulė švietė šiltai ir skaidriai, tarsi pati gamta būtų dovanojusi šventinę nuotaiką. Atmosfera buvo giliai paliečianti ir kartu šventiška.

Už širdį pripildančias Šventąsias Mišias dėkojame Skaistgirio klebonui, o muzikinė Ritos ir Dainiaus programa nepaliko abejingų – jų atliekamos dainos, sukurtos iš lietuvių poetų eilių, virpino giliausias sielos kerteles. Poezija tą dieną pripildė visą Juodeikių bažnyčią.

Kaip yra sakęs Tėvas Stanislovas: „Žmogaus širdis – tai šventovė, ir tik širdimi galima paliesti kitą širdį.“ Būtent taip jautėmės – būdami kartu, dalindamiesi malda, poezija ir muzika.

Šventės pabaigoje, tradiciškai susirinkę prie Vytauto Didžiojo paminklo, sugiedojome Tautišką giesmę – kaip mūsų vienybės ir ištikimybės ženklą.

Nuoširdžiausia padėka Bendruomenės pirmininkei Eglei – už rūpestį, už šilumą ir už tai, kad ši diena Juodeikiuose kasmet tampa ne tik istorijos pagerbimu, bet ir tikra širdžių švente.