Gruodžio 13-osios (penktadienio) vakaras įsiliejo į Žagarės miesto aikštę, pripildydamas ją šviesos, muzikos ir bendrystės. Teatralizuotas Žagarės kultūros centro kolektyvų pasirodymas pakvietė kelionei ir priminimui laiku – į 1924-uosius, kai Žagarė tapo miestu. Tuomet kiekvienas namas alsavo šiluma, o kiekvienas langas skleidė šviesą. Miestelio gatvėse virė gyvenimas – džiaugsmai, rūpesčiai ir svajonės pynėsi į vieną gyvybingą istoriją.

Šiandien, po šimtmečio, mes sugrįžome į šį simbolinį momentą, susitelkę ne tik atminčiai, bet ir ateičiai. Aikštėje skambėjo sveikinimai – Seimo narė Vaida Aleknavičienė ir laikinai mero pareigas einantis Gediminas Čepulis savo žodžiais įkvėpė tikėti bendryste ir šviesos galia, kuri gimsta susivienijus.

Šventinio vakaro kulminacija tapo ne tik eglės įžiebimas, bet ir klausimas, kuris skambėjo lyg šviesos šauksmas: ar tušti namai vėl užsipildys gyvybe? Ar sugrįš jų šeimininkai, kad kartu kurtų naujas tradicijas ir skleistų šviesą?

Žagarė atsakė savaip – žibintų liepsnomis, žmonių šypsenomis ir gyvomis istorijomis, kurios sujungė praeitį ir dabartį. Šviesa, kaip ir tikėjimas, yra amžina, jei ja dalinamės. Tamsa, kad ir kokia ilga būtų, visada užleidžia vietą šviesai.

Dainomis aikštę užliejo atlikėja Milda Martinkėnaitė.

Tegu šios dienos šiluma ir viltis neblėsta! Tegu Šiaurė ir toliau šviečia Žagarėje – mūsų širdyse, namuose ir visame mieste.

Nuotraukos – Lina Kodiakina